Osteochondrozė - degeneracinis-distrofinis stuburo audinių pažeidimas, pasireiškiantis tarpslankstelinių diskų, gretimų sąnarinių paviršių ir stuburo kūnų bei stuburo raiščių aparato pažeidimu.
Dažniausiai patologiniai osteochondrozės procesai pirmiausia paveikia kaulus ir raiščius. Dažniausiai sužinome, kad liga jau prasidėjo, kai atsiranda komplikacijų – skausmų, jutimo sutrikimų, raumenų atrofijos, vidaus organų veiklos sutrikimų.
Kas kenčia nuo osteochondrozės
Šiuo metu osteochondroze serga nuo 40 iki 90% pasaulio gyventojų. Dažniausiai šia liga suserga vyresni nei 30 metų žmonės. Tačiau pirmieji osteochondrozės simptomai gali pasireikšti paauglystėje.
Stuburo osteochondrozės vystymosi etapai
- Pirmasis osteochondrozės vystymosi etapas.
Prasideda pulpos branduolio dehidratacija. Dėl to sumažėja disko aukštis. Pluoštiniame žiede atsiranda įtrūkimų, tačiau patologinis procesas neviršija tarpslankstelinio disko.
- Antrasis osteochondrozės vystymosi etapas.
Sumažėjus disko aukščiui, suartėja dviejų gretimų slankstelių raumenų ir raiščių tvirtinimo taškai. Todėl raumenys ir raiščiai nusileidžia. Tai gali sukelti per didelį dviejų slankstelių mobilumą vienas kito atžvilgiu, t.y. susidaro slankstelio judesio segmento nestabilumas. Šiame etape būdingas slankstelių paslydimas arba pasislinkimas vienas kito atžvilgiu, susiformuojant spondilolistezei.
- Trečiasis osteochondrozės vystymosi etapas.
Šiuo laikotarpiu pasireiškia ryškiausi morfologiniai pakitimai, kurie pirmiausia paveikia pačius tarpslankstelinius diskus: formuojasi diskų prolapsai ir išsikišimai. Taip pat kenčia stuburo judesio segmento sąnarinis aparatas. Subluksacijos atsiranda tarpslanksteliniuose ir nevienslanksteliniuose sąnariuose, atsiranda artrozės.
- Ketvirtasis osteochondrozės vystymosi etapas.
Šiame etape paveiktuose stuburo segmentuose atsiranda adaptaciniai pokyčiai. Kūnas bando įveikti pernelyg didelį slankstelių paslankumą ir imobilizuoti stuburą, kad išsaugotų jo atramines ir apsaugines funkcijas. Šiuo atžvilgiu ant gretimų slankstelių kūnų paviršių atsiranda ribinės kaulų ataugos, kitaip tariant, osteofitai. „Netinkamoje vietoje“ augantis osteofitas sukelia nervų šaknelės mikrotraumą. Ketvirtajame etape fibrozinės ankilozės procesai dažniausiai prasideda tarpslanksteliniuose diskuose ir sąnariuose. Galų gale atrodo, kad stuburo motorinis segmentas yra įsiskverbęs į apvalkalą - klinikinės apraiškos išnyksta.
Osteochondrozės priežastys
Kiekvienoje iš daugelio esamų osteochondrozės vystymosi teorijų pripažįstamos įvairios priežastys, lemiančios ligos atsiradimą, pavyzdžiui, mechaninė trauma, paveldimas polinkis ar medžiagų apykaitos sutrikimai. Ypatingas sunkumas nustatant osteochondrozės priežastį kyla dėl to, kad ši liga gali pasireikšti tiek vyresnio amžiaus, tiek jauniems žmonėms, tiek gerai suformuluotiems, tiek mažiau treniruotiems žmonėms. Įprasta manyti, kad osteochondrozės priežastis yra druskų nusėdimas stubure: neva rentgeno nuotraukose druskos matomos „ataugų“ ar „kabliukų“ pavidalu ant slankstelių. Jei judant sąnariai traška ir girgžda, tarsi tarp jų būtų pilamas smėlis, daugeliui pacientų vienintelė šios būklės priežastis yra liūdnai pagarsėjęs „druskų nusėdimas“. Tokios klaidingos nuomonės nėra visiškai nekenksmingos: teisingą idėją, kaip gydyti ligą, galima nustatyti remiantis ją sukėlusių priežasčių analize.
Terminas "osteochondrozė" kilęs iš graikų šaknų osteon - "kaulas" ir chondr - "kremzlė". Galūnė „-oz“ reiškia, kad kaulų ir kremzlių liga nėra susijusi su uždegiminiais procesais, o yra degeneracinio-distrofinio pobūdžio, tai yra, ligos pagrindas yra audinių mitybos pažeidimas ir dėl to jo struktūros degeneracija. Kaip ir visi gyvi audiniai, slankstelių kaulinis audinys ir tarpslankstelinių diskų kremzlės audinys nuolat atstatomi ir atsinaujina. Reguliariai atliekamo fizinio krūvio įtakoje jie įgauna tvirtumo ir elastingumo, o nesant apkrovų sumažėja audinių stiprumas.
Taip yra dėl mitybos ir kaulinio bei kremzlinio audinio aprūpinimo krauju ypatumų. Suaugusiųjų diskai neturi savo indų; jie gauna maistines medžiagas ir deguonį iš kaimyninių audinių. Todėl, norint tinkamai maitinti diskus, būtina suaktyvinti kraujotaką juos supančių audinių audiniuose. O tai pasiekti galima tik intensyviai dirbant raumenis.
Pagal savo sudėtį tarpslankstelinį diską galima suskirstyti į dvi dalis: tai centre esantis pulso branduolys, suteikiantis disko elastingumo, ir jį supantis stiprus pluoštinis žiedas. Dėl pablogėjusios tarpslankstelinių diskų mitybos sunaikinama sudėtinga biopolimerinių junginių struktūra, sudaranti pulpos branduolį. Pulpos branduolyje sumažėja drėgmės kiekis ir jis tampa trapesnis. Veikiamas net nedidelių perkrovų, pulpos branduolys gali suirti į fragmentus. Dėl to dar labiau sumažėja jo elastingumas. Taip pat sumažėja pluoštinių diskų žiedų stiprumas. Visi šie veiksniai sudaro pagrindą ir yra osteochondrozės vystymosi priežastis.
Norint atkurti stuburo funkciją, būtina randuoti tarpslankstelinio disko pažeidimą, mobilizuoti stuburo kompensacines galimybes, taip pat visą raumenų ir kaulų sistemą, o ne pašalinti „druskų nuosėdas“ ar pašalinti „spyglius“ ant slankstelių. Atliekant rentgeno tyrimą po gydymo pabaigos matosi, kad slanksteliai nepakeitė savo formos. Ir liūdnai pagarsėję „spygliai“ yra ne osteochondrozės priežastis, o adaptacinių procesų pasekmė. Kraštinės išaugos padidina stuburo kūno atraminio paviršiaus plotą. Dėl ploto padidėjimo savitasis slėgis mažėja, todėl galima kompensuoti tarpslankstelinio disko stiprumo ir elastingumo sumažėjimą.
Stuburo degeneracinius-distrofinius pokyčius lydi pažeistų diskų, atskirų sąnarinių raiščių, kremzlių, kapsulių kalcifikacija (kalcifikacija). Šį procesą druskų nusėdimu galima vadinti tik sąlyginai. Taigi tai nėra osteochondrozės priežastis, o tik pasekmė ir paskutinis aukščiau aprašyto proceso etapas.
Atšaukti stuburo struktūrinius pokyčius beveik neįmanoma. Tačiau jų sumažinimas yra labai reali užduotis. Jei nesistengiama išlaikyti stuburą tokios pat būklės, kokia buvo pasiekta gydant, skausmas gali pasikartoti.
Klinikinės osteochondrozės apraiškos
Klinikinės osteochondrozės apraiškos yra labai įvairios. Jie priklauso nuo osteochondrozės vystymosi stadijos. Pagrindiniai klinikiniai osteochondrozės simptomai atsiranda, kai patologinis procesas plinta į užpakalinę pluoštinio žiedo dalį ir užpakalinį išilginį raištį. Priklausomai nuo tarpslankstelinių diskų degeneracijos stadijos, atsiranda nugaros smegenų šaknų dirginimas, suspaudimas ar laidumo sutrikimas, kraujagyslių ar nugaros smegenų suspaudimas. Vystosi įvairūs neurologiniai sindromai – refleksinis ir kompresinis.
Pagrindinė skausmo priežastis sergant osteochondroze yra vadinamasis nervinės šaknelės dirginimas. Tokiu atveju sutrinka kraujotaka, atsiranda patinimas, vėliau gali išsivystyti aplinkinių struktūrų fibrozė, kurią lydi padidėjęs šaknų jautrumas įvairiems poveikiams (judesiams pažeistame stuburo segmente ir kt.).
Kraujagyslių sutrikimai sergant osteochondroze dažnai yra susiję su sutrikusia vazomotorine inervacija. Galimas ir mechaninis osteofitų kraujagyslių suspaudimas, pavyzdžiui, kaklo stuburo.
Osteochondrozės simptomai
Vienas iš stuburo osteochondrozės ypatumų, apsunkinančių procesą, yra per dideli simptomai. Liga gali pasireikšti visiškai skirtingose kūno vietose. Tai gali būti galūnių skausmas ar tirpimas arba vidaus organų sutrikimai ir skausmas. Tuo pačiu metu dažnai žmogus niekaip nesieja skausmo širdyje, lytinių organų disfunkcijos, galvos skausmų, kojų skausmo ir tirpimo su osteochondroze ir apskritai su stuburu, tiesiogiai „gydydamas“ osteochondrozės simptomus įvairiais skausmą malšinančiais vaistais, visokiais reklamuojamais vaistais, maisto papildais ir kitais metodais. Tačiau šis kelias tik pablogina situaciją. Osteochondrozė vystosi toliau, o taikomi gydymo metodai geriausiu atveju tiesiog nepadeda didesnio pagerėjimo, išskyrus laikiną skausmo malšinimą, o blogiausiu atveju gali dar labiau pakenkti organizmui.
Todėl svarbu atidžiai išanalizuoti savo būklę ir joje vykstančius pokyčius. Būtina pradėti judėti teisinga kryptimi: laiku kreiptis į gydytoją, atlikti reikiamą diagnostiką ir tik nustačius teisingą diagnozę pradėti gydymą prižiūrint gydančiam gydytojui.
Pagrindiniai osteochondrozės simptomai visų pirma yra skausmas ir diskomfortas nugaroje. Tuo pačiu metu skausmas gali būti periodiškas, nenuoseklus, atsirasti ir išnykti. Tačiau jau pirmasis diskomforto ar skausmo pojūtis stubure turėtų priversti susimąstyti. Pirmųjų skausmų atsiradimas yra signalas bent jau atkreipti į tai dėmesį ir pabandyti prisiminti priežastį, kodėl jie atsirado. Tokia priežastis gali būti sunkaus daikto kėlimas, staigus judesys, kritimas ir pan.
Kitas osteochondrozės simptomas yra diskomforto ar nugaros skausmo lydėjimas kartu su skausmu ir galūnių (rankų ar kojų) tirpimu. Skausmas dažniausiai spinduliuoja į kairę galūnę, tai yra į kairę ranką ar koją. Be to, skausmas gali pasireikšti širdies srityje, nugaroje ir ne tik stuburo srityje, bet, pavyzdžiui, šonkauliai ir kt. Šiuo atveju ypač svarbu atkreipti dėmesį į skausmo pokyčio pobūdį, priklausantį nuo paciento veiksmų, lyginant nugaros skausmo pojūčius su skausmu, pavyzdžiui, kojoje. Jei pacientas ilgai sėdėjo ir atsirado pėdos skausmas ar tirpimas, diskomfortas apatinėje nugaros dalyje, o po trumpo apšilimo ar pasivaikščiojimo skausmas išnyko, tai bus netiesioginis požymis, lemiantis stuburo juosmeninę osteochondrozę. Tas pats vaizdas gali būti su kaklu ir ranka. Apibendrinant galima pasakyti, kad pagrindiniai osteochondrozės simptomai yra skausmas ir diskomfortas nugaroje. Tais atvejais, kai šie simptomai sutampa su skausmu kitose kūno vietose, osteochondrozė gali komplikuotis išsikišimu, disko išvarža ar užspaustu nervu.
Be to, noriu atkreipti dėmesį į tai, kad net ir pasirodžius pirmiesiems stuburo skausmams, būtina atkreipti ypatingą dėmesį į šį negalavimą. Juk osteochondrozė gana ilgai gali pasireikšti silpnai arba visai nepasireikšti. Tuo pačiu metu jis ir toliau sėkmingai vystysis stubure, todėl vis daugiau diskų degraduoja. Todėl savalaikis apsilankymas pas gydytoją leis osteochondrozę diagnozuoti ankstyvoje stadijoje, o tai palengvins jos gydymą.
Osteochondrozė ir druskų nusėdimas
Siekiant sumažinti tarpslankstelinių diskų apkrovą, atsiranda slankstelių osteofitai arba kabliuko formos ataugos. Tokiu atveju osteofitų atsiradimas kenkia tarpslankstelinių sąnarių judrumui.
Kasdieniame gyvenime paplitęs įsitikinimas, kad druskų nusėdimas yra pagrindinė osteochondrozės priežastis, yra klaidingas. Todėl osteochondrozės gydymas dieta be druskos yra beprasmis.
Dažniausi skundai dėl stuburo osteochondrozės
Dažniausi skundai dėl osteochondrozės yra šie:
- Diskomfortas įvairiose stuburo dalyse. Skausmas gali būti įvairus: nuo nežymaus, nuobodu, varginančio iki stipraus, kartais labai intensyvaus ir nepakeliamo – su šaudymu.
- Padidėjęs nuovargis darbo metu, tiek fizinis, tiek protinis.
- Jautrumo praradimas galūnėse ir įvairiose kūno dalyse, rankų ar kojų šaltis.
- Skausmas, plintantis į kojas, išilgai nervų kamienų.
- Skausmas, spinduliuojantis į mentę, petį, taip pat kaklo ir pakaušio skausmas.
- Dažnas gimdos kaklelio osteochondrozės palydovas yra galvos skausmas ir galvos svaigimas. Dažnai pastebimas padidėjęs regėjimo nuovargis arba sumažėjęs regėjimo aštrumas.
- Kai pažeidžiamas juosmens-kryžmens sritis, dažni reprodukcinės sistemos sutrikimai – įvairūs lytinės funkcijos sutrikimai. Todėl daugumai vyrų po gydymo padidėja seksualinė galia. Moterims normalus juosmens-kryžmens srities funkcionavimas padidina pastojimo tikimybę ir prisideda prie patogaus nėštumo.
Osteochondrozės diagnozė
Norint diagnozuoti osteochondrozę, būtina surinkti anamnezę. Paciento nusiskundimų nustatymas yra labai svarbus. Tam tikri osteochondrozės simptomai yra gana būdingi. Kiti, priešingai, turi būti atskirti nuo kitų ligų požymių. Svarbu, kad sergant osteochondroze atsirandantys nervų, kraujagyslių, trofiniai sutrikimai gali imituoti įvairias ligas, tokias kaip krūtinės angina, gastritas, skrandžio opaligė, ūminės chirurginės pilvo organų ligos. Todėl, norint išvengti klaidingos diagnozės ir vėlesnio netinkamo gydymo paskyrimo, kiekvienas simptomas turi būti išsamiai ištirtas.
Rinkdamas anamnezę, įskaitant paciento nusiskundimus, esamos ligos istoriją ir paciento gyvenimą, gydytojas atkreipia dėmesį į jo amžių, nes osteochondrozė dažniausiai išsivysto vyresnio amžiaus žmonėms, ir į simptomų raidą nuo jų atsiradimo iki paciento kreipimosi į gydytoją. Osteochondrozei būdingas lėtas vystymasis, kai paūmėjimo periodai periodiškai pakeičiami remisijos laikotarpiais. Diagnozei patikslinti skiriami papildomi tyrimo metodai.
Osteochondrozės rentgeno tyrimai
Labiausiai prieinamas osteochondrozės diagnozavimo metodas ir tuo pačiu gana informatyvus yra rentgeno tyrimas. Yra keletas šios ligos diagnozavimo rentgeno metodų:
Stuburo tyrimo rentgenografija yra paprasčiausias radiologinis osteochondrozės diagnostikos metodas. Jos esmė yra gauti viso stuburo ar atskirų jo segmentų rentgeno nuotrauką. Dažniausiai atliekama tikslinė rentgenografija – pagal ligos simptomus ir paciento nusiskundimus nustatoma stuburo pažeidimo vieta. Osteochondrozės pažeisto stuburo segmento rentgeno vaizde matomas tarpslankstelinių diskų storio (atrofijos) sumažėjimas, pasireiškiantis tarpo tarp slankstelių sumažėjimu, slankstelių kūnų kaulinių ataugų atsiradimu - osteofitais, daliniu tirpimu - stuburo formos pasikeitimu, stuburo kūno dalies rezorbcija, stuburo kūno dalies rezorbcija. juosmens lordozės išlyginimas.
Mielografija yra sudėtingesnis ir pavojingesnis diagnostikos metodas. Tokio tyrimo metu į stuburo kanalą suleidžiamas tam tikras kontrastinio skysčio kiekis. Šio tyrimo metodo rizika yra alerginių reakcijų į kontrastinę medžiagą galimybė arba nugaros smegenų pažeidimo pavojus stuburo kanalo punkcijos metu. Mielografija gali nustatyti vidinę stuburo kanalo struktūrą. Šis metodas ypač informatyvus nustatant stuburo išvaržas.
Kompiuterinė tomografija ir branduolinis magnetinis rezonansas yra moderniausi, bet kartu ir brangiausi bei sunkiausiai prieinami osteochondrozės diagnostikos metodai. Šie diagnostikos metodai dažniausiai taikomi, kai reikia atskirti osteochondrozę nuo kitų panašių simptomų turinčių stuburo ligų, pavyzdžiui, stuburo kanalo navikų.
Norint visapusiškai įvertinti paciento būklę, būtina atlikti osteochondroze sergančio paciento neurologinį tyrimą. Neurologo konsultacijos dėka galima patikslinti motorinių ir jutimų sutrikimų lokalizaciją bei laipsnį.
Osteochondrozės gydymas
Klinikoje veiksmingai gydoma visų formų osteochondrozė. Gydymas atliekamas ambulatoriškai. Gydymas grindžiamas išsamia programa, kuria siekiama greitai pašalinti pagrindinį sindromą ir kančios priežastį. Kaip kompleksinės terapijos dalis gali būti naudojami šie metodai:
- akupunktūra;
- Vakuuminė terapija;
- švelnios manualinės terapijos metodai (poizometrinis atsipalaidavimas);
- lazerio terapija;
- farmakopunktūra;
- sausa trauka;
- magnetopunkcija;
- elektrostimuliacija ir kiti gydymo metodai.
Vidutiniškai gydymo kursas yra 10-15 seansų, o ūminio skausmo sindromo pašalinimas - nuo 1 iki 3 seansų.
Kuo greičiau bus pradėtas gydymas, tuo geresnis bus rezultatas!
Ar tikras osteochondrozės atleidimas?
Tai priklauso nuo ligos formos, sunkumo, teisingumo ir gydymo savalaikiškumo. Visiškai išgydyti galima tik pradiniuose etapuose.
Bet jūs galite užkirsti kelią osteochondrozės paūmėjimui ir nejausti skausmo metų metus. Jei žmogus sirgo osteochondroze, bet dabar nepatiria diskomforto, tai nereiškia, kad ji praėjo be pėdsakų. Gali būti pakitimų stubure.
Pagrindinis uždavinys – sustabdyti ligos vystymąsi ir padaryti viską, kad išnyktų dalis patologinių stuburo pakitimų, išnyktų arba sumažėtų simptomai (nugaros skausmas, rankų, kojų šaltis ir tirpimas, galvos skausmai ir kt.).